Cafe…
Kadangi jau seniai nerašiau, tai sakau reikia sukurpti gal čia tokį trumpą straipsniuką apie ką nors. Rodos taip niekad ir neparašiau kas yra tie cafe racer’iai, dėl kurių aš tiek seilių išvarvinu.
Kadangi rašyt nemoku, tai pradžia copy/paste nuo „La Dolce Vita“ blogo:
„Jie važinėjo BSA, Triumph’ais ar Norton’ais. Jų namai buvo pakėlės kavinės, greta neseniai atsiradusių greitkelių ir miestų aplinkelių. Ju motociklai buvo perdaryti greičiui ir geresniam valdymui, o kiekvieno tikslas – įvaryti “toną” – 100 mylių per valandą (160km/h). Lenktynės nuo pakelės kavinės iki sutartos vietos ir atgal turėdavo baigtis greičiau nei muzikos automate baigs groti įmestas gabalas. O kai kurie Eddie Cohran’o irašai trukdavo mažiau nei dvi minutes… Jie – Cafe racers. Motociklų subkultūra kurios niekada nebuvo ir vargu ar kada nors bus Lietuvoje.
Cafe racer (tariasi „caff”) tai motociklo, o taip pat ir motociklininko tipas. Pavadinimas kilęs iš šeštajame – septintajame dešimtmečiuose Britanijoje užgimusios Rokerių (Rockers – nepainioti su amerikietiškaisiais bikers!) subkultūroje. Terminas Cafe racer atsirado, rokeriams trinantis po pakelės kavines ir iš jų organizuojant gatvių lenktynes. Cafe racer motociklas modifikuotas ne komfortui, o greičiui ir geresniam valdymui – charakteringa vienvietė sportinė sėdynė, itin žemai nuleistas vairas( rankenos būdavo tvirtinamos tiesiai prie šakių), į viršų lenkti išmetimo vamzdžiai, didelis, lenktyninis, kuro bakas, kuris dažniausiai taip ir likdavo nedažytas… Tokie motociklai neturėjo nieko nereikalingo, buvo lengvi ir gerai valdomi bet kokios dangos kelyje.“
Tai vat, kaip supratot Cafe Raceriais važinėjo rokeriai. Kaip ir priklausė, tie rokeriai mušėsi su hipsteriais, kurie su Vespom važinėjo ir t.t. Nu toks buvo tas gyvenimėlis tuomet.
Aš asmeniškai nei su kuo nors muštis žadu, nei tų 160 km/h pasiekti, bet cafe racer’iais žaviuosi jau seniai. Ir kuo toliau tuo labiau jie mane traukia.
Dabartiniai motociklai yra dideli, pilni plastmasės, sensorių, įvairiausių kontrolės sistemų. Turiu pasakyti ,kad net ir sedėdamas ant savo Suzukio (kurį kad ir kaip bebūtų žiauriai mėgstu) nejaučiu to laisvės pojūčio, kurį manau gali suteikti motociklas. Tuo cafe racer’iai mane ir žavi – tai motociklai, kuriuose išmestos visos nereikalingos detalės, visi nereikalingi galvos skausmai. Tai motociklai kuriuose pagrindinė ir svarbiausia medžiaga yra metalas, o jų laidų mazgai nesudaro begalės kilometrų. Tai motociklai kuriuos vairuoji tu, o ne sensoriai ir kita velniava kiekvienoje sistemoje. Esi tik tu ir metalo gabalas su begale dvasios.
Ir taip – tai velniškai nepatikimi aparatai. Nors visokių elektronikų tenai ir nėra, bet kadangi vis dėlto jie visi daryti tokių garažinių meistrelių, tai ir gedimų jiems netrūksta. Todėl jie taip pat ir baisiai nesaugūs, dažnai nepatogūs ir t.t. Tačiau tai ir nėra transporto priemonė skirta nuvažiuoti iš taško A į tašką B. Aš irgi nenoriu tiesiog saugiai nusigauti iš taško A į tašką B. Aš noriu nukaifuoti iš taško A į tašką B. Aš noriu jausti šiurpulį ir teptis rankas.
Teoriškai turėtų turėti ir kitų privalumų tie seni motociklai, bet kažkaip dar neteko pastebėti.
Na ir aišku kitas dalykas kodėl aš tais cafe užsiėmu, nes kažkaip pabaigtas toks projektas tartum apeliuoja iššvaistytam laikui gyvenime. Tai įrankis laisvės pajautimui. Tai bus kažkas tokio, ko nėra niekur kitur. Taip, maniškis bus pakankamai pakleręs, netvarkingas, duok Dieve, apskritai važiuojantis, bet esu įsitikinęs, kad kai pirmą kartą jį pavyks užvesti, jausmas bus neapsakomas…
Beje, kitą savaitę važiuoju į Londoną ir pasistenksiu užsukti į legendinę „Ace Cafe“. Tai buvo ta viena populiariausių kavinių, iš kurių ir vyko racerių gatvių lenktynės.
Na pabaigai keli filmukai. Daugelis jų jau postinti, bet gal kažkas užklįs į šitą blogą pirmą kartą, planuodamas kurti dar vieną cafe Lietuvoje…
Čia dar vienas kur Keira su Nortonu… uch…
Ir čia dar filmukas apie tai kiek svarbus būna motociklas daugeliui.
Keli geri blogai apie cafe ir motociklizmo kultūrą (ne barzdotus baikerius):
Silodrome
Pipeburn
Southsiders-MC
BikeExif
Return Of The Cafe Racers
Wrenchmonkees
Chabott Engineering
Deus Customs
Tikriausiai pirmasis tikras cafe ant Lietuvos (šiuo metu pats esu matęs jau bent 5):
www.motokultas.lt
P.S. Nuotraukos čia ne tik grynų cafe racerių, bet na į tą temą.
Na šiam kartui tiek. Laikas baigti prie kompo darbus ir varyt į garažėlį projektą primušinėti…
kai nėra ką apie save rašyti…
tai rašai apie kitus….
O kadangi jau seniai seniai nerašiau, tai tuoj čia padarysiu apžvalgėlę gerų dalykų iš interneto pasaulio pastaruoju metu užkabinusių mano akį.
Ok, pradedam nuo dviračių. Nerealių dviračių paroda/konkursas. Et, jei tik mokėčiau tokius gaminti… Tiesa sakant, jie man net už senus plentinukus gražesni. Ir praktiški ir gražūs ir išradingi. O kas įdomiausia, daugelis jų sugalvoti komandų iš JAV Universtetų. Na kodėl mūsų „mokslo namai“ negali nors truputį nykios ir bereikalingos teorijos pamiršti ir nors kiek prie geresnio pasaulio prisidėt…
Ta proga ,kad jau apie dviračius, tai mano garažas dar vienu pasipildė. Trekiniu Rossin. Tikru trekiniu. Vėliau bus ir daugiau foto.
Ir toliau tesiant dviračių tema, va dar vienas neblogas video, kur susijungia dviračių tematika ir Holstee manifestas:
Tiems kas nežino Holstee manifesto, tai va prašom:
O čia filmukas apie tuos kurie jį žino ir daro su savo gyvenimu ką nori. Geras ekstreemas. Oj geras… Base jumpingas yra vienas tų dalykų kuriuos ir aš užsirašęs prie savo wish listo. Kiek adrenalino…
O jei jau kalbam apie tuos žmones, kurie daro ką nori, tai neseniai pasibaigė dar vienas Burning Man. Manau niekam nereikia aiškinti kas per reikalas tai yra. Čia vienas iš daugelio gražių filmukų iš šių metų renginio. Ir kiek žinau, šeštadienį, per TEDxVilnius vienas iš lektorių apie tai ir šnekės. Dėja bilieto nespėjau įsigyti, tad translaciją stebėsiu per ekraną :/
Kaip matote Burning man vyksta dykumoje ir ten būna belekiek nerealios technikos. Nerealios tikrąją to žodžio prasme. Dykumoje būna ir kitas labai geras renginys, su irgi daug įspūdingos technikos. Taigi dar vienas Depth Of Speed šedevras iš Bonnevilio druskos lygumų – vietos, kurioje gerinami pasaulio greičio rekordai.
Kad jau kalbam apie automobilius, tai teko pažiūėti ir neseniai išėjusį filmą „Drive“. Mažai kalbų šitam filme (o tai yra gerai), o vietomis tiesiog nereliai suderinta muzika su naktinio važinėjimo scenomis. Pusę šio filmo soundtracko jau atsidūrė ir mano playeryje. Naktį vienam važinėjantis mieste tikrai jausmas superinis.
Na ir pabaigai jau kalbant apie muzika, šiek tiek nemirštančios Johnny Cash klasikos…
Tai tiek šiam vakarui…
Sniegas Druskininkuose…
Taigi prieš kelias savaites sėdom su sese ir nulėkėm į Druskininkus išbandyti naujosios „Snow Arena“. Žinau ,kad bent keli žmonės yra, kurie kartais net paskaito šitas rašliavas, prijaučiantys sniegui ar žadantys pradėti aktyviau jį išnaudoti ateinantį sezoną. Tad galbūt padėsiu apsispręsti jiems ar vertas tas reiškinys dėmesio.
Turiu pasakyti ,kad važiavome pirmadienį po pietų. Todėl žmonių praktiškai nebuvo. Savaitgaliais manau vaizdelis visai kitas. Jau atvažiavus į aikštelę pasimatė kiek mažai mašinų. Na nieko keisto, normalūs žmonės dirba. Kaip tikri snowboarderiai nors ir po piet atvažiavom, bet paėmėm visos dienos bilietus, kurie išties nėra tokie jau brangūs. Po 69lt, kas yra visai padoru, palyginus su kainomis kitose trasose. Buvome ten 15:00, o trasos veikia iki 22:00 paprastom dienom, tai manėm, kad spėsim kaip reikiant atsivažinėti.
Taigi eini persirengti. Persirengimo sąlygos paprastos – kiekvienam po spintelę. Yra dušai, bet ne per daug. Keista, jog persirengimo patalpa gerokai šildoma, nes kai persirengi jau būni kaip reikiant suprakaitavęs. Beeinant į trasą, prigavo prižiūrėtojas – galima tik šalmais. Na viskas norma. Sesei reikėjo išsinuomoti, bet vos keli litai kainuoja. Išties taip ir turi būti – šalmas reikalas geras.
Pirmas įspūdis įėjus į trasą – šalta. Išties šalčio tai ten pakankamai. Temperatūros taip ir nepažiūrėjau, bet sakyčiau gal kokie 10C stovi. Antras įspūdis – pilka. Aplink spalvų mažai, tik per langą šviečia žalia žolė, tai keista išties. Pirmas važiavimas – sniegas geras, nelimpa. Šiek tiek trūksta gal apšvietimo, kad šešėliai geriau matytųsi kai su akiniais, bet šiaip viskas norma. Pagrindinis keltuvas normalus, kėdutės. Viskas patogu. Laukti irgi nereikėjo, nes žmonių visai mažai. Be pagrindinės trasos, yra ir varlininkas, daug vietos mokymuisi.
Trasa išties pakankamai ilga. Tiesi ir truputį laiptuota. Viskas norma. Nuvažiavom vieną, antrą kartą. Ir po kokių penkių kartų… nuobodu… leidiesi, kyli, leidiesi, kyli… visur pilka. Leidiesi 1min. paprastu tempu, kyli 5min. (jei nereikia laukti eilėje). Šaltis toks dirbtinis ir nemalonus. Nepalyginsi su tikra gamta…
Na tai kad per daug neužtempti, tai va pasakysiu, kad net neišvažinėjom iki trasų uždarymo. Tuo tarpu kai Alpėse nuo kalno leidiesi jau tada kai ima siego valytuvai važinėti ir išvaro tave. Na nuobodu, tiesiog labai nuobodu… Supranti kiek daug duoda išties gamta ir kaip viskas dirbtina aplinkui :/ Iniciatyva labai gera, prieš važiuojant į užsienį gal neblogai nulėkti ,kad nereiktų laiko gaišti jau vietoje mokantis. Bet šiaip sunku rasti didelių pliusų… :[ Gal kai bus atidaryta ir trasos dalis lauke bus geriau. Dar kartais pripučia pagalvę ant kurios galima šokinėti, pastatys minimalų snow parką. Bet taip tiesiai pasakius, ar apsimokės važiuoti vis tiek nežinau - sudėjus visus kaštus (nuvažiavimo laiką, benziną, bilietą, maistą), malonumas gaunasi išties nepigus, o ir arčiau yra kur pasilinksminti ant sniego.
Trumpa video medžiaga. Niekas nemontuota ir netvarkyta, bet tik šiaip ,kad suvoktumėte kaip ten viskas atrodo ir kiek trunka.
Todėl man vis dar geriausia vieta slidinėti Lietuvoje lieka Tauro kalnas. Nuvažiuoji ten kokią 12val. naktį. Žmonių nė vieno – nei ant trasos, nei aplink, viską apšviečia miesto pašvaistė, vaizdai gražūs. Ir taip sau važinėji iki kokios 4val. Netgi gali surasti puraus sniego kalno šone. Aišku reikia laipioti, bet kai gera daina groja, tai nesukelia visai jokių problemų. O kai pavargsti, tai tiesiog atsiguli ant kalno ir guli sau į miesto šviesas žiūrėdamas ir Pink Floyd klausydamas.
Į Druskininkus nuvažiuoti aišku vis tiek bent kartą sakyčiau vertą. Na pamatyti kas per daiktas. Galbūt net patiks. Bet jeigu jums ten išties patiks, tai reiškia ,kad jūs dar nežinote kas yra tikrasis slidinėjimas. Nes būtų tiesiog nuodėmė lyginti tokį slidinėjimą su Alpėmis ar bet kokiais kitais kalnais. Aš apskritai važiuoju savaitei į kalnus ne dėl savaitės slidinėjimo (aišku visą savaite viskas labai smagu),bet dėl minutės ar dviejų tos grynos grynos ekstazės, kai tu leidiesi per pusnį ir… Na jausmas yra ant tiek nenupasakojamas, tad čia aš apie jį nieko neparašysiu. Kas jautė tas žino. O kas dar nežino, tai marš į kalnus! :]
Keli video pabaigai su kalnais… tikrais kalnais… kad labiau norėtumėte ;]
Ir čia dar kad per daug į kalnus nenorėtumėte :] (atsidarę vimeo galit paskaityti visą istoriją):
Quote No.6
„…advertising is the price companies pay for being un-original…“
Via TED.com > Yves Behar on designing objects that tell stories
miestai…
trys miestai, kurių vis dar neteko aplankyti… bet jie sąrašo viršuje…
New York, New York…
Tokyo…
Paris…
