blue pill or red pill?

Pastaruoju metu kažkaip tenka vis giliau ir giliau pasinerti į kiną. Kažkodėl man tai pati artimiausia meno forma, kuriai jaučiu didžiausią ryšį. Nežinau ar čia tik banga, bet labai gaila, kad tik dabar ji užėjo, nes pradėjau žiūrėti į kiekvieną vaizdą ekrane per daug daugiau prizmių ir ,dieve mano, koks tai kaifas ir kiek ten visko slypi. Žiūri tą patį filmą ne vieną ir ne du kartus ir kiekvieną kartą atrandi kažką naujo ne tik aktorių vaidyboje, bet ir kameros judesyje ar garsuose, kas ankščiau tiesiog praslysdavo nepastebėti. Filmai, kurie ankščiau atrodė nuobodūs ir kurių metų tiesiog užmigdavau dabar atrodo visai kitaip vien dėl to, kad pagaliau suprantu į ką reikia žiūrėti ir vis galvoju kas slypi už kameros, kodėl čia spalvos tokios, kodėl kamera pasisuko taip ar aktorius padarė būtent tokį judesį.

Bet aišku kine svarbiausia istorija. Nėra ir nebus nieko svarbiau. Neseniai žiūrėdamas J.J.Abrams (“LOST”, “Star Trek”…) kalbą apie kino meną, išgirdau jį pasakojant apie kelis fantastinius filmus ir jų istorijas, kurių pagrindas išties visiškai nėra susijęs su fantastika.

Pastarosiomis dienomis tai privertė mane permąstyti labai daug pastarųjų metų fantastinių filmų, kurie pasirodo slepia tiek daug ir turi neįtikėtinai daug bendro su realiu gyvenimu. Čia galima prisiminti “Matrix”, kur viena esminių scenų yra pagrindinio veikėjo, Neo, gautas pasirinkimas – raudona tabletė ar mėlyna tabletė?

The red pill and its opposite, the blue pill, are pop culture symbols representing the choice between the blissful ignorance of illusion (blue) and embracing the sometimes painful truth of reality.

matrix

Ir taip, čia mintis kaip ir aiški – jei paimsi mėlyną tabletę rytoj rytą atsikelsi ir toliau sau laimingas gyvensi. Jei paimsi raudoną tabletę – pamatysi tiesą, kuri nebūtinai gali būti maloni. Kaip pasakė Morpheus “I’ll show you how deep the rabbit hole goes”. Filme tai labai įtraukiantis momentas. Bet kas įdomu, jog šitą raudonos ir mėlynos tabletę galima pritaikyti ir realybėje. Ir kai tai supranti, tai visas tolimesnis filmas įgauna visai kitokią reikšmę ir padaro visai kitokį įspūdį tau, nes tu randi tą bendrą tašką su pagrindiniu veikėju, nors filmas yra visiškai fantastinis ir atrodytų nutolęs nuo realybės. Kas įdomu matricoje, tai šioje scenoje (drįsčiau teikti, kad ir daug kur vėliau filme) vyksta kova ne tarp gėrio ir blogio kaip dažniausiai pasitaiko, o kova tarp pasirinkimų.

Šią kovą, bei raudonos ar mėlynos piliulės pasirinkimą perkėlus į realų pasaulį supranti, kad filmas išties yra apie tave. Ar tu pasirinksi mėlyną tabletę – eisi dirbti buhalteriu, vadybininku, verslo procesų konsultantu, tenai uždirbsi visai nemažus pinigus, pakilsi karjeros laiptais, dėl to būsi gerbiamas kitų – draugų, tėvų ir giminių, nusipirksi namą, sukursi šeimą, gyvensi pasiturinčiai ir turėsi įvairių pomėgių ir galiausiai išėjęs į pensiją galėsi pasidžiaugti gerai nugyventu gyvenimu. Ar tu pasirinksi raudoną tabletę – eisi ten kur eiti yra baisu, ten, kur tikriausiai tave aprėks, apspardys ir išspjaus, nes tikriausiai neturi jokio talento, kur dirbsi diena naktį, bet nematysi rezultatų ir suprasi, kad esi visiškai negabus, o aplink esantys žmonės yra visa galva aukščiau negu tu. Ten pats skaudžiausias dalykas bus tiesa ir kiekviena diena reikalaus naujos aukos. Ir galiausiai, po viso šito, gal būt gausi 0,00001% šansą padaryti tai, ko nėra padaręs niekas kitas, kažką tokio, kas pakeis pasaulį ir ne tik tavo, bet ir kitų gyvenimus.

Čia aš pavyzdį pasakiau savo – kitiems šitie scenarijai gali būti pilnai atvirkšti. Mėlyna tabletė tikrai atrodo puikus variantas, teisingas variantas, netgi sakyčiau daugiau laimės teikiantis variantas. Bet, kaip ir filme, mėlynasis variantas asmeniškai yra baisesnis, nes baisu, jog viena imsi ir iš jo atsikelsi. Bėda tik, kad tą raudoną tabletę labai sunku praryti.

Na bet esmė, kad kino yra vienintelė meno forma, kuri gali turėti tokį didelį asmeninį ryšį ir jį suradus viską galima pamatyti visai kitokiomis akimis.

Tagged
%d bloggers like this: