The Story of my Bus

Ruošiausi rašyti postą į blogą apie kelis dalykus. Vienas iš tų dalykų – turėtas autobusiukas. Prisiminiau, kad viename forume buvau rašęs jo įsigijimo istorija ir nusprendžiau ją perkelti į blogą, kad ji kur nepasimestų. Primenu, kad šis blogas – užrašų knygutė, tad įdomių pasakojimų publikai pritraukti čia nėra. Na bet gal kam šis mažas nuotykis patiks.

O buvo taip…

Beklaidžiodamas interneto platybėse užtikau skelbimą apie parduodamą T2 autobusėlį. Kadangi skelbimas trumpas ir be jokių nuotraukų, pasiskambinau ir pasikalbėjau su šeimininku – sako busikas labai geros būklės, originali spalva, rūdžių beveik nėra, važiuoja puikiai ir netgi turi TA iki 2010.07. Och, sakau, negi taip čia man gali pasisekti???!!! Susirenku visas santaupas iki paskutinio cento ir pasiskambinu savo amžinam kompanionui – Juozui. Kitą dieną lekiam mes į kelią, kadangi busas savo dienas leido Klaipėdoje. Norėdami sutaupyt šiek tiek pinigo, tranzavom, tad kelyje gerokai užtrukom… Apie 7 valandas. Važiavimas neprailgo, nes visa laiką svajojau kaip riedėsiu atgal su savo nerealiu autobusiuku, o ir Juozas kompaniją gerai palaikė. Abu tokie kupini svajonių parlėkėm pagaliau į Klaipėdą, kur pardavėjas pasitiko mus ir patraukėm link vietos.

DSC01693

Nuvažiavom iki garažų kažkur Klaipėdos pakraštyje. Šeimininkas atidaro garažą ir pirma mintis: koks nerealus busikas! (ši mintis aplanko kiekvieną tokių automobilių faną kartą pamačius autobusiuką).
Antra mintis: pala, bet jų tai tokių spalvų originalių tai nebuvo…
Trečia mintis: o iš kur čia visos pūslės ir skylės ant kėbulo? Kas ten byra iš apačios?
Ketvirta mintis: arba čia mano supratimas blogas, arba šeimininkas nelabai žino kas yra rūdys…
Tai va šitaip keistai šeimininkas suprato – labai gerą būklę apie kurią pasakojo telefonu…

Taigi autobusėlis labai parūdijęs iš visų įmanomų pusių. Priežastis labai aiški – garažas pilnas vandens, o ant dugno kai kur net matoma druskos pėdsakų, kas, kaip daugeliui žinoma, yra pats geriausias rudžių draugas.
Kuriam variklį – užkuria iškarto. Tačiau garsas tikrai netoks, koks turėtų būti. Pasirodo variklis neoriginalus – 1.6l iš Audi. Lyg ir dirba normaliai, bet faktas, kas jau bus bėdų…
Apžiūrim vidų – nekas, nekas… Viskas kaip reikiant sudėvėta, kai kur pelėsiai, kai kur medis papuvęs… Kiek orginalumo ir pats nežinau, bet tikrai ne per daug… Ypatingai gerai atrodo veliūriniai sėdynių užvalkalai.

DSCN0029

DSCN0020

IMG_5645

IMG_5659

Na tai padarius išvadą – autobusėlis nekoks… Šeimininką jis užknisęs juodai, kaip supratau iš pusės lūpų, ir daugiau knistis jis nenori, tik pinigų jam duok. Ir čia įsijungė mano galvoja ta nelemta meilė šitoms mašinoms. Pagalvojau, jei ilgiau jis čia pastovės tokiam garaže, tai jau kaži ar kelią kada nors ir išvis pamatys… O be to su tokiomis svajomis čia atvažiavome, tad būtų taip skaudu dabar nieko nepešus išvykti…

Na tai ką, pasakiau “Imu” ir bandysiu dabar šį autobusėlį gaivinti ar bent truputėlį geresnį likimą jam suorganizuoti.

Na o dabar, šiek tiek istorijos dar kaip mes čia keliavom.

Nuo Vilniaus iki Klaipėdos vis dėl to visi 300km, kas tokios būklės mašinai, o kartu ir mums, yra baisiai didelis išbandymas. Tiesa, gal būt tame ir yra pats didžiausias malonumas :]

Vos pajudėjus nuo pirkimo vietos, už 5 minučių teko stoti… Verda aušinimo skystis. Pasirodo neveikia ventiliatorius… 5min – rekordas. Aš aišku pradėjau keiksnotis ir iškart į ašaras, bet čia yra Juozas, kuris nepėsčias ir nepasiduoda depresijai taip lengvai – su vabalo elektra jau pradirbęs daug ir šiaip gaudosi šiuose dalykuose. Vienas du ir ventiliatorius jau sukasi. Tačiau pasirodo, kad su pajungtu ventiliatoriumi busikas nesiveda… Nieko, Juozas, per kelias minutes pakeičia keletą laidų ir jau turim sistemą kaip užvesti. Tam kad vėl neužkaistumėme, šildymą iki galo užsikeliam, langus visus atsidarom, variklio dangtį irgi atlapojam ir jau norim traukt į kelią.
Cha cha – pasijuokia iš mūsų likimas ir turim kitą bėdą – dabar su akceleratoriumi… Pedalas neatšoka, o nusispaudžia irgi labai mažai… Važiuojam max 20 km/h. Na ką, šokam iš mašinos, tampom trosą, spyruokles, šiek tiek karbiuratorių pareguliuojam ir turim jau daugiau mažiau važiuojančią mašiną. Tiesa, kol abu dalykus sutvarkėm, tai jau žiūrėk ir 23 valanda. Šiek tiek užtrukom…
Šeimininkas pasirūpino, kad bakas būtų pustuštis, tad reikėjo apsilankyti degalinėje dar Klaipėdoje. Už kampo palaukiam kol iš degalinės visi policininkai išvažiuos (ko tais visi vienu metu kavos atvažiavo), nes deja draudimo dar nėra, užsipilam benzo su kaupu (žinoma, benzino lygio indikatorius neveikia), prisipučiam padangas, nusiblizginam langus, prisisukam bagažniką ant stogo, pasidarom pedalo atšokimo sistemą (iš tamprios virvelės) ir pagaliau – pirmyn į kelią!

Taip taip apie vidurnaktį ir patraukėme iš Klaipėdos.

DSCN0038

DSC01696

DSC01697

Kad vėl neužkaistumėme atsidarėme visas įmanomas buso angas – visus langus, variklio dangtį, aušinimo angas ir t.t. Jausmas keistokas, per galvą vėjas vėsus pučia, o kojos nuo karščio iš variklio prakaituoja. Žodžiu, turim visas klimatines zonas buse. Tenka vis stoti degalinėse, kad pažiūrėti ar nieko nepamėtėme ir ar viskas dar daugiau mažiau funkcionuoja, tuo pačiu ir mūsų ausys, nes garsų viską atidarius tikrai daug.

Pamatome, kad turim didelę bėdą su varikliu. Daugiau 80km/h netraukia nė pro kur, o norint ir iki tiek įsibėgėti reikia kelių minučių ir šlaitų. Pasidaro aišku, kad mieste kol kas nepavažinėsim, o ir su akceleratoriaus trosu bėdų yra – kad gazas kažkiek jaustųsi, reikia tiesiog atsistoti ant pedalo. Labai tikiuosi, kad čia tik troso ir gal karbiuratoriaus bėdos, o ne sankabos ar pavarų dėžės.
Važiuojant dar ir keli remontai buvo atlikti. Juozui sutvarkius radiją riedėti dar smagiau pasidarė :] Nors girdėjome tik Lietuvos estrados repertuarą, vis vien buvo smagiau.

DSC01721

DSC01709

DSC01703

Važiavom per Jonines, todėl naktis pasitaikė labai šviesi ir graži. Taip pat tolumoje žaibuojanti audra leido pasigrožėti puikiais vaizdais. Po ilgos dienos imantis miegas ir įvairiaspalvis naktinis Joninių dangus nešė į psichodelines nuotaikas. Kažkodėl tokiu momentu buvo labai gerai…

Taip važiuodami vidutiniu ~65 km/h greičiu, apie 6 valandą ryto pasiekėme Vilnių. Čia susidūrėm su pasirodo labai dideliu buso priešu – šviesoforais. Variklis plėšosi belekaip, bet iš vietos tik vėžlio greičiu.

DSCN0047

DSCN0050

Tai va taip vat…
Suprantu, kad šitas daiktas bus daugiausiai vargas vargas, tačiau daiktą tokį perki ne protu remdamasis… bent kol jaunas ir nepatyręs esi :]
Na šiaip ar taip, nors tai ir pareikalavo vabalo remonto fondo,nemanau ,kad permokėjau, tad per daug nesigailiu. Jei bus labai bloga situaciją, bent galėsiu tikrai surasti šeimininką, kur žinočiau, kad busikas nedings nuo žemės paviršiaus, kaip pas senąjį jo savininką.

DSC00896

DSC00905

DSC00907

DSC00894

Tai va tokia mano buvusio kompaniono istorija, kurią norėjau išsisaugoti.

Tagged , ,

2 thoughts on “The Story of my Bus

  1. juoza says:

    ech kokie jauni buvom :D luks tripas ;]

  2. kristijonasn says:

    Toks legendomis apipintas busikas buvo ir tik dabar tikroji istorija dienos šviesą išvydo :) Šiaip ar taip nežinant visų užkulisių labai šaunus daiktas atrodė..

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: